Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Čia jums naratyvų keletą pabersiu. Įvairių. Tokių, kurie skirtingi. Ne, tikrai negalėčiau parašyti visko. Taip, tikrai daug praleidau. Ne, nerašysiu jokio savo naratyvo. Tik tuos kitus.

Vienas

Šiandien turėjom važiuoti į ten. Jau seniai aišku buvo, kad reiks, visi apie tai kalbėjo. Niekas nenorėjo – nemalonu, kai nekenčia, plūsta, keikia, bet darbas yra darbas. Nežinau, kaip čia viskas išties, ne mano reikalas žinoti. Jei aš nedirbsiu šito darbo, tai kažkas kitas dirbs. O aš dirbu, nes turi būti tvarka. Kartais gal ir ne visai tokia, kaip kažkas nori, bet vienoda tvarka.

Atvažiavom, žmonės meldžiasi, verkia. Kai kuriems aiškiai ne visi namie. Gali ir kokią plytą mesti. Bet dauguma visai paprasti žmonės atrodo. Žiūri į mane, matosi, kad bijo ir nekenčia. Būtent tokiomis dienomis nenoriu dirbti šito darbo. Bet reikia.

Kai nešė, tai riksmas pakilo baisus… Galvojau, kad visgi pratruks. O prie manęs lindo kažkokia bobutė, akys degančios, beprotiškos. Kilo mintis, ką daryti? Jei prasidės susirėmimas, mane ji puls, akis draskys savo pajuodusiais nagais, o aš ką? Ar turėsiu ją mesti ant žemės? Paskui rėks visi, kokie žvėrys, žmones muša…

Na, viskas baigėsi, nenoriu prisimint. Net nesuprasi, kurie teisūs. Čia kaip šeimyniniai konfliktai. Kažkada kai patruliu dirbau, tai prisižiūrėjau – visi rėkia, visi teisūs, o kas ir dėl ko, tai net neaišku. Ir nesuprasi, kas kaltas, o kas nekaltas. Tik čia jau ne kokie penki žmonės, o minia.

Tvarka turi būti, nes kitaip visiškai chaosas bus. Kad ir neteisinga tvarka, nei jokios tvarkos.

Du

- Durne tu, pedofile, aaaaaaaaaaaaaaaaaaaa, nelįsk prie manęs!!!!!!!!!!!!!!!!! Aaaaaahaha!!!!!!!!!

Trys

Ta idiotė ir šiandien prisidirbs. Duok dieve, kad neprisidirbtų, nes ji buka, kaip taburetė. Ir reikia taip padaryti, kad niekas neprisiknistų. Ką čia pasakyti jiems visiems? Nes ta isteriška minia gali paskui ir prie namų imti mane persekiot – dar užpuls. Vienas jau buvo toks, šaudė. Nuo jo ir prasidėjo. Būtų šitą idiotę nušovęs – tai ir problemų nebūtų niekam. Niekas nesiaiškintų, kas ten kaltas, o kas nekaltas. O jai mat pinigų pritrūko.

Darbą dirbti gerai reikia, tai ir pinigų pakaks. Turėjai gerą pasigavusi debilą, tai ir reikėjo pas save traukti, o ne vaizduoti pasikėlusią durnę, paskui kurią šokinėti kažkas turi. O jei jau durna buvai, tai paskui reikėjo pasitenkinti tuo, ką gavai. Bet nepakanka čia jai mat… Nieko, pakaks, kai suras tave. Ir šauks paskui minia, kad “žiūrėkit, ir tą nudėjo, argi neteisūs buvom, klanas pėdsakus naikina”.

Atrodo, visgi pavyko. Nors kartą pavyko, tikiuosi, kad bent dabar jau niekas negalės prikibti. Tie atmatos neprognozuojami. Tik tiek iš jų naudos, kad atlyginimą iš jų užsidirbu.

Keturi

Ką dabar daryti, ką daryti? Išvežė. Na, čia jau aišku buvo, kad išveš. Ką daryti? Dabar jau negaliu, prievartaus vaiką, gal ir nužudys. Reikėjo tai kalei pasiūlyt pinigų, bet ne, kaip gi galima, juk vaiką pardavinėjo, argi čia galima už tai dar ir pinigus mokėt. O ji būtų paėmusi, ta šliundra. Tik pakankamai užmokėt būtų reikėję, nes už pigiai nebūtų sutikusi. O paskui, kai viskas užsisuko, tai jau nesigavo.

Ką dabar daryt? Žmones kviest, prie prezidentūros? Kas dabar bus? Dabar jau prasidės kitos bylos… Na, bet gal dar ją suras kažkas. Gal dar ne viskas baigta…

Penki

Nekenčiu aš jūsų visų. Ir ta sterva, ir šita, ir tie idiotai. Nesupranta, už kieno piniugs ten renkasi. Na, nors kartą padarė pagaliau. Dabar reiks vaizduoti gražiai, o paskui jau bus laimingas gyvenimas. Nekenčiu. Dar jūs man pažiūrėsite, sumokėsit pinigus. Na, jau pagaliau, dabar jau viskas pajudės kitaip, jau baigiasi visa šitai. Ir tu ožy, ko čia žiūri į mane?

Šeši

Na, bet gera istorija. Aišku, tie debilai tai pykina, bet palaikymas iš jų tai bus geras. Svarbu tik neišsiduot, ką galvoju. Pradėsiu juoktis, tai supras. Laikykis, akis pasitrink, jei ašarų ir nebus, tai bent vaizdas bus.

Žiūrėsim, matysim, jau ruduo greitai, tada pamatysim, kas buvo teisus. Kažkas kitas verks tada. O aš švęsiu.

Septyni

Tuos patvorinius visus iššaudyt reikia. Arba napalmu ant viso namo su visom tom isterikėm. Lietuva gražesnė pasidarytų. Pinigų nepasidalijo mat. Dirbo sau kaip prie daškinių, kailius augino, mokesčių nemokėjo, užrašyt rado kam – savo torpedai. O torpeda rado sau kekšę ir apsivesti nutarė.

Tai koks čia skirtumas, visus juos naikinti reikia. Tokie patys jie. Ir tas vaikas, kuris yra – jau pasmerktas. Irgi bus nenormali, tik visą gyvenimą kankinsis ir kitus kankins.

Ir nesuprantu, kodėl čia jie isterikuoja? Buvo ten pedofilija, nebuvo, koks skirtumas? Ir viena gera, ir kiti geri. Tokie patys, banditai ir kekšės su savo razborkėmis. Tokius šaudyti visus reikia, nes kol jie bus, tol niekas gerai gyventi negalės.

Aštuoni

Aš norėčiau būti Lietuvoje. Bent kažkuo padėčiau gal. Būčiau gal ten bent kameras įrengęs, paslapčia, kad filmuotų. Policija būtų nepamačiusi, dabar pigių galima nupirkti, visai mažų. Bent kažką galėjau padaryti.

O dabar nepavyks. Reikėjo man anksčiau apsispręsti. Per ilgai laukiau. Kaip galima vaiką atiduoti į tokias rankas? Ji juk kekšė, visiška. Ir aišku tai daro tik dėl pinigų. Ir nesupranta, kad ją jos pačios draugeliai paskui nudės. Išveš kažkur, paskelbs, kad išvyko į užsienį ir dėl saugumo slepiama. Ir viskas. Galai į vandenį.

Negi ji nesupranta to? Negi ji nesupranta, kad jeigu ją muša per veidą ir paskui verčia skelbti kaip ją užpuolė, tai nepasismulkins? Argi jai neaišku, kad jau tiek nudėjo, tai ir ją nudės?

Reiks bent šiandien į piketą nueiti prie ambasados…

Devyni

Those latvians, wtf are they doing? It’s like an Russia or Thai. That’s disguisting. Are they really in Europe?

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Tai 1951 metų žaislas - su tikromis radioaktyviomis medžiagomis (keturių rūšių urano rūdos pavyzdžiai ir dar kažkoks šlamštas alfa, beta ir gama spinduliavimui gauti). Kainavo 50 dolerių (kaip tiems laikams - klaikius pinigus, atitiktų apie pusantro tūkstančio litų).

Atominės elektrinės nereikia, ji bloga. Arvydas Sekmokas meluoja, kad jos reikia, tai reiškia, kad jis blogas ir melagis. O kodėl blogas ir melagis yra Sekmokas? Taigi todėl, kad sako, jog atominės reikia, o mes gi žinom, kad jos nereikia ir ji bloga. Iš kur žinome, kad ji bloga ir jos nereikia? Taigi Sekmokas melagis ir blogas, o jis sako, kad atominės reikia. Kadangi Sekmokas meluoja ir yra blogas, tai elektrinė bloga.

Čia galim atrasti užburtą ratą, kaip ir vadyboje – tik jau ne priežasčių-pasekmių, o informacijos ratą. Ciklinis diskursas, kur priežastis keliama iš pasekmės, o pasekmė tampa priežastimi.

Toksai diskursas kyla pats iš savęs, bet realiai jokios prasmės neneša, nes yra užsiciklinęs pats į save: kodėl elektrinė bloga? Ogi todėl, kad ją stumia Arvydas Sekmokas ir Andrius Kubilius. O kodėl jie blogi? Dėl ko papuola, bet dėl elektrinės irgi blogi. Todėl elektrinė bloga.

Šitas “bloga todėl, kad bloga” – tai toksai ryškus ir įdomus viešųjų kalbų atvejis, kad nuo jo pirmiausiai ir pradėkim.

Polidiskurso džiaugsmas

Šita šuva jums sako: jūs man duosite iščiulpti savo smegenis, nes jums bus blogai. Kadangi aš jums iščiulpsiu smegenis, aš jums galėsiu įdurti savo ragu į akį ir tada iščiulpti smegenis. Todėl aš iščiulpsiu jūsų smegenis. Tai įrodyta ir todėl geriau duokite man patys iščiulpti jūsų smegenis.

Bet koks natūralus diskursas turi pradžią, vyksmą ir galą (nebūtinai pasiekiamą, bet siekiamą): jis atsiranda ne tuščioje vietoje, o dėl kažkokių priežasčių. Jis baigiasi irgi kažkuo, ką galima pavadinti rezultatu. Jis ir vyksta kaip nors prasmingai.

Štai paprastas diskursas: Petras yra svečiuose, jis nori eiti namo, kai jis nueis namo, tai diskursas ir pasibaigs. O kol jis nenuėjo, tai jis planuojasi apie tai, kaip nueiti namo – dar ir su visokiais nuokrypiais į butelio pilnatvę. Čia galim pastebėti, kad toji butelio pilnatvė gali taip uždengti visą diskurso esmę, kad ir pats Petras, ir jo draugai gali pamiršti apie to diskurso esmę, o rezultate Petras namo nenueis, o jau šitai išvirs į visai kitus diskursus, susijusiu su traumatologinėmis (keptuve atidaužytos galvos gydymo) paslaugomis.

Jei pabandysime diskursą išgryninti, tai atrasime paprastąją jo esmę: diskursas visada priklauso kažkam, kažkas jį kuria, vysto ir palaiko. Jei norime diskursą panagrinėti, tai reikia tiesiog identifikuoti, kieno tas diskursas, kokia yra to kažkieno būsena, ko tas kažkas nori, koks galutinis tikslas – štai ir turime esmę: diskursas – tai kažkieno veiksmas, procesas, kuris iš pirminės būsenos tą kažką keičia į norimą būseną. Kitaip tariant, pokyčių aprašymas. Informacinis kažkokio proceso atspindys. Nebūtinai teisingas, bet tiesiog rodantis tam tikrą procesą.

Dabar pažiūrėkime vėl į Petro diskursą. Štai Jonas ima jam ir sako: klausyk, Petrai, ta elektrinė bloga, daug pinigų kainuoja tavo žmona palauks, ji tik pinigus leidžia, o mums čia linksma, o butelis pilnas, reikia būtinai pabaigti, kad veltui nenueitų, taip kad pabaigiam pirmiausiai. Pabaikiam butelį, nes jei nepabaigsim, tai bus blogai, o jei pabaigsim – tai bus gerai. Todėl reikia pabaigt.

Vat čia Petro diskursas pasiduoda ir jis eina pabaigti butelio. O vat kad Jonas puikiai žinojo, jog Petro žmona duos tam keptuve per galvą taip, kad maža nepasirodytų – tai jau kitas diskursas. Du diskursai susipynė ir gavosi kažkoks polidiskursas*. Petras ant to polidiskurso užkibo ir gavo nuo žmonos į galvą, o kadangi smegenų mažai turėjo ir buvo girtas, tai net ir nesuprato, kas čia ir kaip. Ir kitą dieną, jau pasigydęs, atėjo su buteliu pas Joną – pasiguost. Jonui gerai – daug pinigų už dujas eilinės nemokamos išgertuvės.

Ciklinis diskursas ir atominė elektrinė

Taigi, dabar paprastai pažiūrėkim į paprastą atominės elektrinės statybos diskursą: gyvenam be atominės elektrinės, energija brangi, tenka pirkti dujas, nuo Rusijos priklausomybė didelė, o iš to – krūvos problemų**. Jei pasitvarkome bėdas, problemos sprendžiasi ir kažkas pasidaro geriau. Paprasta, taip? Šito diskurso kūrėjas yra Lietuvos valstybė, patirianti visokias problemas.

Kontrdiskursas turėtų būti irgi labai paprastas: gyvename gerai be atominės elektrinės, dujos pigios, Rusija mums gera, esame laimingi. Pasistatom atominę elektrinę – iš to krūvos kažkokių problemų, viskas pasidaro labai blogai. Panašu kam nors į natūralų, realybę atspindintį diskursą? Man kažkaip čia nesisieja galai su galais. Taip, galim čia lyg ir nuspėti, kad gal kokiems nors žaliesiems šitas kontrdiskursas yra kažkuo teisingas: jie mato atominėje energetikoje krūvas bėdų, pavyzdžiui, galimybę, kad Ignalinoje bus žemės drebėjimas ir cunamis.

Bet šitas kontrdiskursas niekaip nesisieja su energetinėmis problemomis, kurios yra tiesiog objektyvios – šilumos kainas atsimename puikiai, o jos yra ne tik iš visokių rubikų, bet ir iš gazpromų. Beje, čia galim primesti, į kokią klientų grupę (perkančių per mažai, perkančių maksimaliai ar perkančių išvis neadekvačiai) mes pakliūname dabar? Antroji klientų grupė yra ta, kur reikia rūpintis ne papildomais pardavimais, o tuo, kad jie dėl ko nors nesumažėtų.

Štai apie tuos pirkimus pagalvoję, atrandame, kad labai natūralus yra kitas kontrdiskursas, kuris atsiranda, jei pakeičiame to kontrdiskurso autorių, palaikytoją: Lietuva perka energiją, dujas – yra priklausoma nuo Rusijos, moka pinigus, viskas yra labai gerai, esame laimingi, nes gauname tiek pinigų, kiek tik įmanoma. Jei pasistato Lietuva atominę elektrinę – iš to krūvos problemų, energijos jau taip paprastai neparduosi, o kiek parduosi – visvien bus mažiau, todėl viskas blogai.

Kaip matome, pastarasis diskursas yra visiškai natūralus, jei jo kūrėja yra Rusijos valdžia su Gazprom. Bet čia kyla truputis bėdų: diskursą bandant perkelti į Lietuvą, jis tampa absurdišku. Jau matėme, kiek smarkiai absurdišku. Priežastis paprasta: jis atstovauja ne Lietuvą, o Rusiją. Klausimas, kaip padaryti, kad tas diskursas taptų bent kažkiek mažiau absurdišku ir imtų kažkiek veikti?

Štai čia ir gauname tą ciklinę nesąmonę: nekalbėkim apie tai, kas dabar blogai, nes negalime. Bet bus labai blogai, jei atominę elektrinę pastatys. Labai blogai bus dėl to, kad čia bus labai blogai. Tai išties ir yra labai blogai, kad ją planuoja. Negalima, nes blogai. Blogai, blogai, nes jei statys, tai blogai. Kodėl blogai? Todėl, kad statys atominę elektrinę. Kodėl statys? Todėl, kad blogai. Todėl bus blogai.

Čia yra ciklinis diskursas. Iš jo pašalintas diskurso autorius (nes jeigu jis būtų aiškus, tai būtų viskas aišku), bet į jį neįdėtas naujas autorius (nes tam naujam autoriui nėra vietos). Iš jo pašalinta pradinė situacija (nes kitaip ji bus akivaizdi), o galutinė situacija pakeista į pirminę. Rezultatas – fufelis kažkoks. Ciklinis fufelis. Kodėl bloga elektrinė? Todėl, kad ji Sekmoko. Kodėl blogas Sekmokas? Todėl, kad elektrinė.

Ciklinis diskursas pirmiausiai leidžia įtarti, kad jis iš šono auginamas ir kartu polidiskursinis, t.y., nešantis visai kitas intencijas, nei sakoma. Štai čia ir verta pažvelgti truputį įdėmiau į kai kurias įdomybes. Ir jau ne tik iš informacinės, bet ir iš faktinės pusės.

Atominė elektrinė ir energetiniai pravalai

Realus atominio projekto naudingumas – pernelyg sudėtinga tema. Norint viską gerai įvertinti (ir pasakyti už ar prieš), analizuotinų duomenų kiekis viršytų visas įmanomas ribas, netgi skaičiuojant tiesinius faktorius. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, dėl kurių didelę dalį kalbų apie atominę elektrinę laikyčiau gan tuščiomis, ypač kai dar sako, jog net grubūs paskaičiavimai nėra prieinami.

Taigi, užrašykime tiesiog pirmą faktą, raudonai: tikras ir didelis pravalas yra tai, kad Andrius Kubilius ir Arvydas Sekmokas negalvoja apie informacijos pateikimą. Informacija yra tokia, kad vien dėl jos nesupratimo ir gali egzistuoti visokie informaciniai fufeliai. Kitaip ciklinis diskursas čia negalėtų išsilaikyti. Problemai spręsti reikia gerai, rimtai padirbėti su informacijos pateikimu.

Bet net jei tie skaičiai būtų prieinami, aš nesiimčiau vertinti ekonominio atsiperkamumo ir naudos, nes čia prisideda dar didesnės krūvos netiesinių faktorių – ir negatyvių, ir pozityvių. Pavyzdžio dėlei galim primesti, kad atidirbtų atliekų saugojimas – negatyvus faktorius, kurio pilnai suskaičiuoti tiesiog negalime, o rinkos viduje pasiliekantys pinigai – pozityvus faktorius, kuris, esant tokiems mastams (milijardinės sumos kasmet) netiesiogiai pridėtų tiek atsipirkimo, kad vėlgi įvertinti keblu. Todėl, pavyzdžiui, aš negaliu pasakyti, kad turiu tvirtą savo poziciją AE atžvilgiu. Aš jos neturiu, aš tiesiog negaliu jos turėti.

Tada užrašykime jau antrą faktą, irgi raudonai: dar didesnis pravalas – tai negalvoti apie informacijos pateikimą, kai ta informacija yra dar ir visiškai nesuprantama – tiek nesuprantama, kad netgi šyvos kumelės briedą paskleidus, visvien atsirastų juo tikinčių. Todėl reikia ne šiaip dirbti su informacija, o labai rimtai dirbti su informacija.

Dabar dar primeskime, ką norėtų gauti referendumų dėl atominės organizatoriai: jie puikiai žino, kaip ir ką gali žmonės nuspręsti, kai neturi jokios informacijos. Čia aš jums rekomenduoju pasižiūrėti į ToC dilemos debesėlį, susijusį su visuomenės informavimu. Ai, o čia dar galim prisiminti, kad uždarant Ignalinos AE, Lietuvos piliečiai nusprendė, kad atominės Lietuvai reikia. Bet kas tiems referendumo organizatoriams? Jiems dzin, nes jiems reikia ne visuomenės valios, o bet kokių priemonių, kad tik kažką pristabdyt.

Ai, kažkam čia dar kliūna ruberoidai, kurie kartais vaizduoja gazpromų priešininkus ir kaupia parašus referendumams? Spėkite, kiek galima bus paimti pinigų už šildymą, jei netikėtai elektra šildytis pasidarys pigiau***. Bet net ir be pigesnio šildymo – spėkite, kiek galima prarasti pinigų iš kokios nors termofikacinės elektrinės, jei ten staiga dingsta galimybės dvigubai skaičiuoti kurą. Ir spėkite, kodėl staiga ir netikėtai Gazprom sugalvojo trauktis iš Kauno šilumos tiekimo ir dar rengti kažkokius isteriškus teismus prieš Lietuvą dėl to, kad jiems neleido neribotai kainas didinti.

Tačiau įdomu pažvelgti į reikalą visai jau apibendrintai: šiuo metu Lietuva yra didesne dalimi priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo – Gazprom. Tai yra aukštų kainų garantija ir neįtikėtinai didelės galios poveikis visai šaliai per korupcinius, politinius ir pan. faktorius. Labai primena ruberoidų atvejį Vilniuje, tiktai bent 10 kartų stambesniais mastais. Iš to kyla vienas po kito einantys “nesusiję” skandalai (stebėtinai vis su tais, kas daro kažką, netinkančio Gazprom) ir nuolatinis energijos kainų kilimas Lietuvoje netgi tada, kai pasaulyje kainos krenta.

Apie tai, kaip ten bandoma stabdyti AE ir kiek sėkmingai – nekalbėsiu labai daug, nes faktų kiekvienas gali prisirankioti: naujos AE projektavimo ir statybos darbai turėjo būti pradedami vos pradėjus derybas dėl stojimo į ES 1999, kai buvo imta planuoti ir Ignalinos AE uždarymą. Kad AE bus uždaryta, galutinai ir negrįžtamai pasidarė aišku 2002, kai derybos buvo baigtos. Lietuva realiai įstojo į ES dar 2004, bet pirmi judesiai link naujos atominės elektrinės statybų pradėti tik atėjus į valdžią konservatoriams.

Vietoje kokių nors realių darbų apturėjome košmarišką valstybininkų ir VSD skandalą 2006-2007, kuris buvo sietas su Gazprom (per Dujotekaną). Su valstybininkų klano atsiradimu netiesiai sieti socdemai tapo naujos atominės elektrinės ir Arvydo Sekmoko priešininkais dabar. Valstybininkų klanas irgi buvo įvairiai siejamas su Gazprom (vien ko vertas Pociūno žūties skandalas). Tomas Čyvas čia gal dar pridėtų ką nors apie VSD ir FSB (buvusia KGB). Algis Čaplikas, svaidęsis neaiškiomis užuominomis aipe sužlugsiantį AE projektą, jei Raimundas Palaitis bus išmestas iš ministrų – turi patarėją Dainių Dabašinską, kurio figūravimas čia daug ką sako, o patsai Raimundas Palaitis savo postskandaliniame pasakojime apie jį išmetusius sąmokslus, net nepasidrovi skleisti kalbų apie vanagų grupuotę. Pasakojimai apie vanagus priešpriešą paaiškina žymiai įdomiau, nei bet kokios analizės.

Pasižiūrėkim, kiek buvo keistų veiksmų (ir neveiksmų) su AE: ir stebėtinas krūvą metų trukęs nieko nedarymas, nors buvo aišku, kad sėsim į šūdą, užsidarius Ignalinos atominei, ir krūvą metų blokuota elektros jungtis į Lenkiją (tai reiškia, kad elektros tiekimas – irgi iš Rusijos), ir Vakarų bei Rytų skirstomųjų tinklų apjungimas per Lietuvą (dar prieš kelis metus sujungimas ėjo per Kaliningrado sritį, o situacija pasikeitė vėlgi tik prie konservų), ir stebėtinas ankstesnės Ignalinos AE vadovybės sugebėjimas nieko nedaryti, pradanginant krūvas pinigų, ir nuostabus ankstesnių potencialių atominės elektrinės statytojų pabėgimas iš projekto, ir stebėtinai įnirtingai pilamos paplavos ant Arvydo Sekmoko (o pabandykit sulyginti skandalų mastą žiniasklaidoje su jų realiu turiniu ir klausimai atkris savaime), etc.. Žodžiu, klausimų čia nelabai teturėtų kilti, ypač turint omeny, kad energetikos importo vertė yra skaičiuojama milijardais, o per visą žiniasklaidą nusiritantį skandalėlį padaryti kainuoja vos milijonuką-kitą.

Štai čia mes galim imti ir įvertinti reikalą atvirkštiniu būdu: projekto konkurentas (Gazprom) yra tiek smarkiai suinteresuotas AE projekto nutraukimu, kad imasi veiksmų, artimų bandymams daryti perversmus NATO ir ES priklausančios šalies valdžioje. Tai yra labai didelė rizika – jei Gazprom laimi, tai reiškia, kad nuo jų gintis ir saugotis ims visa ES ir NATO (naujo šaltojo karo pradžia), o jei pralaimi – tai reiškia, kad iš Lietuvos jie bus stumiami be išlygų.

Toks rizikingas ir potencialiai nuostolingas Gazprom elgesys reiškia, kad jų pačių vertinimais, jie negalės konkuruoti energijos kainomis, netgi numušę jas iki bet kokios minimalios sau priimtinos ribos. Tai reiškia, kad atominės elektrinės projekto atsiperkamumas pagal Gazprom vidinę informaciją yra neabejotinas ir labai didelis, tuo tarpu jų praradimai dėl atominės – verti bet kokių rizikų. Štai čia, kaip matome, netiesiogiai gauname ekonominį naujos AE įvertinimą per kitą galą.

Diversifikacija ir nepriklausomumas šiuo atveju sunkiai išmatuojami, netgi kaip netiesiniai faktoriai, tačiau kardinalūs veiksniai, kurie įgalina gauti kainų kritimą vėliau. Čia dar galim pridėti ir politinį valdžios nepriklausomumą – kai vos ne pusė skandalų siejasi su visokiais fufeliais, o visokių partijų vadukai, imantys pinigus iš Latvių gatvės, gaunantys kažkokius rusiškų grafienių titulus ar šiaip važinėjantys slėptis į Maskvą, jau tampa norma – galim irgi pasidaryti išvadas.

Tiesa, čia reiktų nepamiršti ir dar kelių svarbių projektų – Rytų ir Vakarų tinklų apjungimo, elektros tilto į Lenkiją bei Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, dujų terminalo (kuris galutinai suteiktų galimybę atsikabinti nuo dujinio kablio). Tie projektai yra sulyginamos svarbos, kaip ir atominė elektrinė, ir jie patiria, ko gero, ne mažiau spaudimo už atominę, per visur pasakojant apie tai, kad jie nereikalingi ir blogi. Kodėl nereikalingi ir blogi? Todėl, kad Sekmokas blogas. Todėl tie projektai blogi. Nes blogas Sekmokas. Ir Kubilius irgi blogas.

Kai kurie atitinkamo diskurso skleidėjai jau net nepasidrovi pasakoti, kad Lietuvai reiktų pirkti dujas iš Rusijos ir nesišakoti, nes bus dar blogiau. Ir dėl to irgi kaltas Sekmokas. Jis blogas, todėl viskas blogai. Kodėl viskas blogai? Todėl, kad Sekmokas blogas.

—————

* Polidiskursas dažnai painiojamas su melu, nes melas savo esme irgi tą turi – sakoma viena, o turima omeny kita – kažkas priešinga. Tačiau melas tėra vienas iš polidiskurso atvejų.

** Didžiausia problema iš tos energetinės priklausomybės jau virsta į užburtą ratą, kaip vadyboje: kol energetikos pinigai eina per išorę, tol kai kas yra suinteresuotas, kad energetikos situacija čia nesikeistų. Ir turi tam pakankamai pinigų iš mūsų energetikos. Kol tas kažkas turi pakankamai pinigų iš mūsų energetikos, tai tų pinigų pakanka, norint, kad padėtis liktų jam parankia. Atitinkamai – tai ir daro. O kol tai daro, tol ta energetinė priklausomybė yra, pinigai keliauja į išorę ir mes esam pilnai priklausomi. Atsimenat, kaip tuos užburtus ratus laužyti? Ogi per bet kur, nes svarbiausia yra sulaužyti.

*** Jau prieš porą metų girdėjau apie tai, kad elektra šildytis kartais būna pigiau. Taip, Vilniuje.

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Viena įžymiausių visų laikų nuotraukų, kuria čia dalinuosi – tai ta, kur matosi sovietų kariai, keliantys pergalės vėliavą virš Reichstago, pačioje II Pasaulinio karo pabaigoje. Ši nuotrauka, nors ir specialiai surežisuota (fotografas susirado kareivius, kuriems davė ir vėliavas), tapo tikru simboliu, žyminčiu SSRS pergalę kare prieš nacistinę Vokietiją.

Jevgenij Chaldej, raudonoji vėliava iškeliama virš Reichstago, 1945 metai

Visgi nuotraukoje liko viena nesurežisuota detalė, kuri buvo pašalinta tiktai daug vėliau (ir pačios šios nuotraukos buvo keletas panašių variantų, o dar su retušavimais – tai kokia dešimtis gaunasi visokių). Bet čia jums duodu neretušuotą. Ar atrasite, kas gi čia ne taip? Pabandykite be internetų, o tiesiog šiaip žiūrėdami aptikti.

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Mane čia toksai ponas Saulius Rimkus kartą užvedė ant pabendravimo su isteriškomis asmenybėmis iš kažkokių kairuoliškų bepročių grupelių. Aš nepasakosiu, kad buvau išvadintas taip ar anaip, nes tai niekam neįdomu, nes tie išvadinimai buvo be fantazijos. Kelios isteriškos asmenybės (tikrai ne vien moterys, nes pridūrkiškumas lyties neturi) manyje pamatė kažkokį patriarchato ar kažko ten įsikūnijimą, tai pasiuto kaip reikiant. Gal dėl to eilinį seną pusiau dabaigtą* straipsnį nutariau davesti iki galo. Ir nors gavosi eilinį kartą kaip visada – blogerio dilema taip ir neišsisprendė, nes teko gerą pusę perrašyti, bet visvien imkite ir skaitykite.

Tarp kitko, turiu pasakyti, kad ponas Saulius Rimkus yra aiškus trolis. Arba, tiksliau šnekant – glumintojas. Ir čia akivaizdus jo gluminimas buvo – užsiundyti ant manęs būrį kažkokių puspročių. Ir čia aš įkliuvau, nes nesitikėjau, kad tasai ponas yra surezgęs tokį klastingą planą.

Maldininkų patelės gerai žino, kad patinėlis tereikalingas apvaisinimui, o paskui jį galima suėsti, nes kitaip prapuls be naudos. Žmonių patinai visgi kartais būna kažko verti, bent jau jei neša į šeimą pinigus.

Kadangi jau seniai nebuvau susidūręs su tokiu koncentruotu projektyvinių kliedesių čiurškimu, kokį ten pamačiau, tai aš jums paaiškinsiu, kodėl su visokiais ten feminizmais ir moterų teisėmis yra tokia tragiškai nenormali padėtis. Juk viskas, kas vyksta, vyksta dėl kažkokių priežasčių.

Kodėl kai kurios personos taip isterikuoja, užėjus kalboms apie skirtumus tarp vyrų ir moterų? Ir kodėl kai kuriose šalyse yra tiesiog nenormalios problemos su tolerantinėmis beprotybėmis? Kodėl tos personos aplink mato vien priešus, o visus, kas tik kažkaip nepasiduoda jų neurotiniam kliedėjimui, laiko savęs pačių terorizuotojais, o ta kova su terorizavimais vyksta tuo aršiau, kuo daugiau visuomenėje demokratijos?

Priežastis čia labai paprasta: šiuolaikinė visuomenė išties diskriminuoja ir terorizuoja moteris. Ir negana to, dar ir plauna joms smegenis taip, kad šios neretai išprotėja ir tampa panašiomis į gerai žinomą Valerie Solanas, kuri agitavo kastruoti visus vyrus iš eilės, o paskui bandė nužudyti Andy Warhol, kuriame pamatė kažkokį kapitalizmo ideologą ir gėjų, kurio neveikia moterų kerai.

Read the rest of this entry »

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.

Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.

Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?

Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?

Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.

Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.

Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.

Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?

Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?

Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.

Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.

Read the rest of this entry »

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Pagalvojau, kad kai kurie konceptai, susiję su semiotika, daliai gali atrodyti nesuprantamais ar šiaip neaiškiais, net ir turint omeny, kad bent jau miglotai, visi suprantame, kas ta semiotika yra (bent jau tikiuosi). Gal būt, labiausiai bėdas kelia tai, kad didesnė dalis besidominčių semiotika paprasčiausiai ignoruoja matematinį šios pagrindą, kreipdami dėmesį į filologinę dalį. Gal dėl to Algirdas Julius Greimas yra toks išskirtinis autorius – skirtingai nuo daugelio kitų, rėmęsis matematiniais faktais.

Taigi, kad būtų lengviau suprasti – truputėlį teorinės dalies, davusios pagrindus visam tam struktūralizmui bei Greimo darbams. Šios dalies nežinant, išvis nelabai įmanoma ką nors giliau diskutuoti ar analizuoti.

Read the rest of this entry »

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Čia jums dvasingas vadovas - Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadeiva, surengęs masines žudynes Japonijoje. Pats tas dvasingumų pavyzdys. Tuo tarpu normalūs vadovai remiasi ne dvasingumais, o protu.

Jau rašiau apie visokias didžiąsias ir mažąsias ligas bei svarbiausius Edward Deming vadybos principus, bet yra ir dar vienas vadybos aspektas – tai patys vadovai. Čia galima vėlgi prisigalvoti visokių dvasingumų, tačiau pažvelgkime sistemiškai ir paprastai: visiškai nesvarbu, kas yra koks vadovas, jei jis užtikrina svarbiausią dalyką – vadovavimą. O kas tas vadovavimas? Tai tiesiog gebėjimas užtikrinti, kad visi tavo žmonės, visa tavo komanda dirbs vieningai, tikslingai ir kryptingai. Taip, kaip reikia.

Nėra tame gebėjime gerai vadovauti jokių ypatingų dvasingumų, o tiktai darbas. Tarp kitko, labai sunkus ir gadinantis nervus, o kartais – netgi banaliai nykus darbas. Kita vertus, tai veikla, kuri padeda susidoroti su baisiuoju Tim Wood demonu.

Lyderystė – tai ne kažkokia dvasingai perkreipta morda iškilmingai nutaisyta veido kaukė, o tiesiog gebėjimas pažvelgti į visą veiklą bendrai, į visus priežasčių ir pasekmių ryšius. Ir dirbti, turint juos omeny.

Deja, visi puikiai žinom, kaip ten būna su vadovais. Visaip būna. Ir bene dažniausiai būna, kad pats, būdamas vadovu, nei nepagalvoji apie savo problemas. O iš šalies jų niekas nepasako, nors tos problemos dažniausiai būna visai tipinės.

Kad jums būtų lengviau suprasti, kas per problemos kamuoja būtent jus, kaip vadovą, aš duosiu vieną aiškų kriterijų: pasižiūrėkite į savo pavaldinius. Jūsų pavaldiniai – geriausias veidrodis.

Jūsų pavaldiniai – tai žmonės, kuriuos jūs priimate į darbą, mokote, įpratinate prie tam tikrų veiklos metodų bei savo paties charakterio gliukų. Jūsų pavaldiniai – tai jūsų paties atspindys. Kartais – atvirkščias (nes išnaudoja jūsų silpnybes), o kartais – tiesioginis (nes perima jūsų mąstymą). Pasižiūrėkite į savo darbuotojus. Jei pamatysite juose kažkurią iš žemiau pavardintų bėdų – žinokite, kad tai ir jūsų bėda.

Read the rest of this entry »

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Štai kurį laiką analizavome skirtumus tarp Sodros ir MMM sistemų – tegul ir pusiau juokais, bet ir pusiau rimtai. Nors vienu metu man jau atrodė, kad norėtų 10 skirtumų atrasti gali ir nepavykt, visgi pavyko. Ir netgi 11 pakankamai esminių veikimo skirtumų pavyko rasti, o ne šiaip formalių.

Iš tų skirtumų atsiranda krūvos visokių antrinių (ir tretinių, ir kombinuotų) efektų, kurie kartais sukuria įspūdį, kad skirtingumas neįsivaizduojamai didelis, tačiau išsyk pasakysiu paprastai: viena sistema nuo kitos pernelyg nesiskiria savo bendrais mechanizmais.

Analizuoti čia beveik nėra, ką: ir MMM, ir Sodra yra tiesiog pinigų perskirstymo sistemos, nekuriančios realios pridėtinės vertės. Paties mechanizmo esmė čia elementari: vieni moka pinigus, kiti gauna pinigus. Mokėtojai pinigus deda ir yra maitinami pažadais, kad ateityje atgaus, tik atgavusiųjų dalis bei realiai atgautų pinigų sumos gaunasi mažesnės, nei tos, kurios buvo sumokėtos. Kitaip tariant, tiesiog išbalansuotas perskirstymas, kurio dalis sunaudojama.

Toks perskirstymas, kur pinigų gavėjams mokami pinigų davėjų pinigai, o pinigų davėjams išmokos nukeliamos į ateitį – tai yra pati Charles Ponzi schemos esmė.

Pirmojo MMM banknotas su Sergejaus Mavrodžio atvaizdu. Tokius į savo gyvavimo pabaigą MMM bandė leisti vietoje pinigų ir netgi įtikinėjo visokius Rusijos prekeivius priimti šiuos banknotus vietoje dolerių ar rublių.

Tačiau perskirstymas čia nėra vienintelis bruožas. Sodra negriūna (bent jau kol kas), bet čia yra toksai įdomus klausimas: ar piramidė (arba jai artima perskirstymo schema) gali būti subalansuota? T.y., ar įmanomi atvejai, kai tokia schema dėl kažkokių priežasčių gali dirbti labai ilgai? Ir kokie ten faktoriai gali dar išlįsti?

Read the rest of this entry »

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Čia man ponas R.K. mestelėjo šitą mintį. Taip giliau pažvelgus, o dar ypač turint omeny kai kurias demografines bėdas, tai klausimas gauna labai įdomią potekstę. Paanalizuokime čia, kokie yra esminiai procesiniai skirtumai (ir pagal finansinius srautus) tarp tokių organizacijų, kaip Sodra ir MMM-2011. Čia įdomūs yra kardinalūs skirtumai. Ne kiekybiniai, ne pavadiminiai ar nuosavybiniai, o būtent veikimo principų skirtumai.

Taigi, raskite prašom man 10 skirtumų tarp Sodros ir MMM.

Aš labai tikiu jumis. Aš tikiu, kad jūs tuos 10 skirtumų, kurie yra tarp Sodros ir MMM surasite. Bent jau aš labai noriu tikėti.

Originally published at Rokiškis. Please leave any comments there.

Man nepavyko rasti jokios nuotraukos su tokiu rudu kostiumu. Užtat jums duodu nuotrauką to, ko sovietiniame pasaulyje pamatyti buvo neįmanoma.

Tamsiai rudai pilkšva… Pilkšvai ruda spalva… Kaip susenusios geležies rūdys, kaip kanalizacijos dangtis. Taip, senas aprūdijęs ir pajuodęs kanalizacijos dangtis savo spalva primena tą slepiančią prasto, negražaus ir pigaus kostiumo spalvą.

Žinot, su kuo man asocijuojasi žodis “sovietžmogis”? Su labai specifiškai apsirengusiu 40-mečiu žmogėnu, tokiu, kokių pilna būdavo Vilniaus gamykliniuose rajonuose ar aplink stotį. Suvargęs, nelabai linksmas, dieną geriantis kefyrą, o vakare, jei pasiseks – taurelę-kitą degtinės, nutrintais beformiais batais apsiavęs žmogelis. Kelis mėnesius neplauti marškiniai, iš tolo dvelkiantis neplautų kojinių, pigių cigarečių (“Prima” arba “Astra”) kvapas ir tamsus pilkšvai rudas kostiumas – toks, kokius sovietinėje SSRS dar prieš II Pasaulinį karą nešiojo visokie tarnautojai. Būtent tokie žmonės buvo tikruoju sovietmečio simboliu, tačiau jie liko nepastebėtais ir užmirštais. Jie buvo pernelyg nematomi, kad į juos kreiptume dėmesį.

Ta sovietinė ruda spalva buvo ypatinga, su niekuo nesupainiojama. Tai buvo tikras gamyklinis kamufliažas: kaip chaki spalva tampa visos gamtos spalvų vidurkiu, užmaskuodama žmogų visur, taip ir ta sovietinė ruda tapdavo visos gamyklinės aplinkos vidutine spalva, paslepiančia žmogų bet kur, kur tik jis bedirbtų. Sumaišykite geležies rūdžių, išmatų, mazuto, asfalto, sukrešėjusio kraujo, pilkų dulkių, suriko, suodžių ir molio spalvas – gausite kažką panašaus. Tamsiai rudai pilkšvas, o gal pilkšvai rudas audinys – prastas, bet gana tvirtas, pigus, svarbiausia – toks, ant kurio visiškai nesimato jokių dėmių. Tai tikrojo sovietžmogio apranga.

Ta apranga kažkiek tobulėjo, einant dešimtmečiams: kadaise buvę medvilniniai rudi kostiumai į sovietmečio pabaigą buvo imti išstumdinėti tokių pat klaikių, tik dar pamoderninto kirpimo sintetinių kostiumų (savo fasonu kažkuo primenančių vidurinių klasių mokyklines uniformas). Bet naujesni buvo tiktai dar klaikesni, tačiau visvien tos pat spalvos – lyg būtų nudažyti rūdžių, dulkių, tepalo, išmatų ir kraujo mišiniu. Kažkiek į šią spalvą panašėjo mokyklinių mergaičių uniformų spalva, tik pastaroji buvo stebėtinai sodri, skaidri ir ryški, lyginant su tais visiškai purvinai rudais kostiumais.

Kai aš pirmą kartą gyvenime pamačiau baltai apsirengusį žmogų – man buvo šokas. Aš negalvojau, kad gatvėje įmanoma kažką panašaus pamatyti. Buvo gal kokie 1977 metai, brežnevizmas, vasara, o maža gatvele ėjo visiškai baltai apsirengęs žmogus. Baltos kelnės, balti marškiniai, netgi balti batai. Ir, negana to, tai buvo negras. Negras, kaip iš kino filmo.

Net ir į plakatus tie rudi drabužiai prasimušdavo. Aišku, išgražinti, paryškinti ir nudailinti iki visiško neįmanomumo. Sovietinėje propagandoje net ir kokia beliašais prekiaujanti Baba Niura būtų pavaizduota, kaip dvasinga kovotoja už komunizmą, panašesnė ne į save, o į kažkokią kino aktorę.

Jūs galite įsivaizduoti, kad sovietmečiu negrai buvo kažkokiu mistiniu, sunkiai suvokiamu laimingų Vakarų, nepasiekiamos laisvės ir turtingo gyvenimo simboliu? Tokiu simboliu, kad tai atrodė nelyg laimingi angelai, kurių neįmanoma sutikti gyvenime. Neįmanoma sutikti, nes tokių nebūna, jie tik filmuose pasirodo. Švytinti balta kostiumo spalva atrodė neįmanomai kontrastuojančia su tais rudais šlykščiais kostiumais. Juodas, kaip naktis, sotus ir patenkintas negro veidas atrodė neįmanomai kontrastuojančiai, lyginant su pilkšvai balkšvu, net pamėlusiu, pagiringu ir neprivalgiusiu sovietinio darbininko veidu.

Buvo dar dvi spalvos – panašaus į tą rudą šlykštumo pilkšvai rusvai žalsva, matyt labiau pritaikyta kokiems nors kolūkiečiams, tačiau realiai labiau mėgta visokių ispalkominių tarnautojų ir veteranų. Ji priminė karišką žalią chaki, tik vėlgi buvo kažkokia pilkesnė. Ir dar kita – žymiai retesnė, išvis neaišku, kam skirta mėlyna, savo mėlynumu primenanti su purvu bei išmatom sumaišytą mėlyną rašalą. Kiek panašią, tačiau visgi truputį menkiau bjaurią spalvą turėjo mokyklinės berniukų uniformos.

Šventėms visokie daugiau pasiekę tarnautojai ar veteranai pasipuošdavo juodais kostiumais, tačiau net ir ta juoda būdavo ne juoda, o kažkokia pilka, nei iš tolo neprimenanti tikro juodumo – greičiau tiesiog tamsią, gerokai dulkino asfalto spalvą – tokią pat pilką, kaip senos apsitrynusios padangos. Taip ar anaip, dažniausiai pasitaikydavo visgi ruda spalva – ji tiesiog dominavo.